Norvegų rašytojas Aslak Nore mano, kad kiekvienas iš mūsų turi fašisto gyslelę ir jis nėra visiškai tikras, kad Antrojo pasaulinio karo metais būtų pasirinkęs teisingą pusę. Dėl susižavėjimo šnipais jis pelnė Rivertono premiją ir žengė drąsų žingsnį iš savo tėvo, garsaus rašytojo, šešėlio.
Amžius: 45
Gyvena: Osle ir Provanse Prancūzijoje.
Šeima: žmona, 8 metų dukra
Profesija: rašytojas ir redaktorius
Lietuviškai išleistos knygos: „Kapas jūroje“, „Vilko spąstai“, „Arkties nuotakos“.
„Suprantu, kad kai kurie dalykai, kuriais užsiimu, gali pasirodyti labai vyriški, pavyzdžiui, futbolas, karas ir smurtas, tačiau daug skaitau moterų autorių knygų – tam, kad sugebėčiau sukurti savo knygose stiprių moteriškų personažų“, - sako Aslak Nore (Agnete Brun nuotrauka)
Jūsų naujausioje apdovanojimą pelniusioje knygoje „Vilko spąstai“ viena iš temų yra šnipinėjimas. Tai buvo ir ankstesnių knygų pagrindinė tema. Iš kur toks susižavėjimas šnipais?
– Kaip ir daugelis kitų, būdamas mažas berniukas skaičiau nuotykių knygas. Sėdėdavau savo kambaryje ir leisdavau sau skraidančiu kilimu persikelti į egzotišką, svetimą šalį, kur galėjai jodinėti kupranugariais per dykumą ir vilioti vietines princeses. Visada jaučiau stiprų potraukį keliauti, nes norėjau gyventi tokį gyvenimą, koks jis gyvenamas keistose, baisiose ir egzotiškose šalyse, o čia, namuose, buvo tik pilka ir niūru. Kitas dalykas – kelerius metus tarnavau kariuomenėje. Žinoma, nebuvau žvalgybos karininkas, buvau tik eilinis kareivis, tačiau apie tai įgijau daug žinių. O svarbiausia priežastis yra ta, kad tai pasako kai ką apie patį gyvenimą, kuris taip pat susijęs su melu ir apgaule, nesvarbu, ar tai būtų neištikimybė santuokoje, ar paslaptys šeimoje. Šnipinėjimas yra vienas iš būdų į tai pažvelgti, nes melas yra tai, kuo šnipas gyvena, tai beveik institucionalizuota. Kaip toks gyvenimas veikia mus kaip žmones? Mane tai žavi.
Ar galėjote būti slaptuoju agentu karo metais?
– Na, supratau, kad pavojingos situacijos labai priklauso nuo atsitiktinumo ir sėkmės, kad lengvai galėjau pasielgti kitaip, būti bailys arba atsidurti pilkojoje zonoje kažkur kitoje pusėje. Tam tikra prasme tai mane neramina ir labai džiaugiuosi, kad neprivalau užimti tam tikros pozicijos, tačiau tai taip pat yra tai, ką bandau tyrinėti kaip rašytojas.
Bet girdėjau, kad 2008 m. beveik atsidūrėte Norvegijos žvalgyboje...?
– Heh-heh, negaliu daug apie tai pasakyti, bet taip, tai tiesa. Tai uždara aplinka, ir aišku, kad jei esi viduje, atsiras žmonių, kurie tavimi susidomės. Esu lankęs keletą neakivaizdinių žvalgybos kursų. Bet manau, kad geriau rašyti apie žvalgybos agentus, o ne būti vienu iš jų.
„Kad būtum šnipas, turi būti patrauklus, sugebėti pelnyti simpatijas. Kaip Bergas. Stormas neturi šių įgūdžių.
Velšas pasikrapštė smakrą ir vėl užsidegė pypkę.
– Šnipo darbas – gauti informacijos. Geras šnipas neturėtų atitikti gero šnipo stereotipų.” – Iš romano „Vilko spąstai“
Sakote, kad rašydamas paskutinę knygą klausėte savęs, ar karo metu būtumėte pasielgęs teisingai. Koks yra Jūsų atsakymas į šį klausimą?
– Tikiuosi, kad taip, bet nesu tikras. Trumpai tariant, galima sakyti, kad kiekviename žmoguje slypi fašistas, totalitarinė ideologinė pusė. Istorija nesikartoja, tai daro žmonės. Turėtume tai žinoti, nes jei tai neigiame, darome sau meškos paslaugą. Nesuvokiame, kas gali nutikti. Retrospektyviai – kai turime faktus – lengva suprasti, kokie buvo teisingi pasirinkimai karo metu, tačiau tai nebuvo taip paprasta padaryti pačiame jo įkarštyje. Taip pat neturime pamiršti, kad istoriją vėliau rašo nugalėtojai.
Esate sakęs, kad norėjote norvegų herojų paversti šiek tiek blogesniu, o vokiečių piktadarį – šiek tiek geresniu žmogumi. Kodėl taip pasielgėte?
– Norėjau pabėgti nuo klišinio vokiečio, kurį dažnai sutinkame knygose ir filmuose, kuris tiesiog šaukia „Achtung!“. Esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje: kai knyga prasideda, vokietis daugeliu atžvilgių yra moraliai geresnis žmogus nei norvegų herojus. Jis turi mylimą šeimą ir gyvena padorų gyvenimą, o norvegas – nuo tablečių apsvaigęs namo grįžtantis Rytų fronto veteranas. Vėliau viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Keli skaitytojai sakė, kad jiems labiau patiko vokietis. Man tai pasirodė įdomu. Nesakau, kad Trečiasis reichas buvo mažiau šūdinas, nes tikrai nebuvo, bet tie žmonės nebuvo blogesni už mus. Jiems tiesiog nepasisekė gimti tokiu metu ir tokioje šalyje, kur jie buvo priversti priimti kai kuriuos sprendimus, kurių mums daryti nereikėjo. Ir dėl to turėtume labai džiaugtis.
Jūs pats esate Telemarko bataliono karys, tarnavote NATO pajėgose Bosnijoje, be to, kaip žurnalistas gyvenote su Norvegijos pajėgomis Afganistane, ir su Amerikos pajėgomis Irake. Kaip jūsų patirtis susijusi su temomis, apie kurias rašote savo romanuose?
– Pastebiu, kad dažnai grįžtu prie šių temų. Kodėl taip yra? Galbūt todėl, kad man tai buvo daugeliu atžvilgių svarbi patirtis. Kelionė į svetimą šalį, kuri patyrė destrukciją ir karą, ir tai, ką mačiau iš arti, suformavo mane kaip asmenybę. Tai taip pat susiję su gyvenimu labai vyriškoje kareivių bendruomenėje, kurioje daug daugiau sentimentų ir emocijų, nei galbūt daugelis žmonių gali įsivaizduoti.
Taip pat skaitykite šias Aslak Nore knygas lietuviškai:
Jūsų romanas kupinas abejonių ir niuansų. Kai buvote „jaunas ir perspektyvus“, garsėjote kaip azartiškas visuomenės komentatorius. Ar šiandien mažiau pasitikite savimi?
– Tikriausiai taip, bet tai šiek tiek susiję ir su žanru. Jei rašai laikraščio skiltį ar panašiai, tiesiog privalai „įkalti“ kažkokią žinutę. Bet kokios abejonės, kurių galite turėti kaip žmogus, lieka paslėptos. Taip pat aišku, kad kuo vyresnis tampi ir kuo daugiau, tikiuosi, žinai apie pasaulį ir gyvenimą, tuo mažiau esi dėl ko nors tikras.
„Vilko spąstai“ sulaukė labai gerų atsiliepimų. Ar ne visada taip būdavote įvertintas kaip rašytojas?
– Ne, visiškai ne. Tikiuosi, kad tapau geresnis ir labiau pasitikintis tuo, ką darau. Galbūt tai irgi šiek tiek atsitiktinumas – staiga žmonės nusprendžia, kad tai, ką darai, yra šaunu. Bet anksčiau sulaukdavau daug kritikos, buvau peikiamas ir pašiepiamas. Žinoma, tai priėmiau asmeniškai. Manau, kad visi rašytojai, kurie sako, kad kritika jų nepaveikia, meluoja.
Už „Vilko spąstus“ gavote Rivertono premiją kaip už geriausią kriminalinį romaną nuo 1997 m., kai šią premiją paskutinį kartą laimėjo Jo Nesbø. Ką apie tai manote?
– Premija buvo nepaprastai malonus pripažinimas, ir ne mažiau svarbu, kad tai gali atverti man duris į užsienį. Tačiau man taip pat buvo priminta, kad kad ir kaip malonu gauti apdovanojimą, taip pat turiu griežtai pažvelgti į save veidrodyje, nes apdovanojimai nėra tai, dėl ko esu rašytojas. Kai rašai, kartais svajoji apie apdovanojimus, daug parduodamų knygų ir apie tai, kaip žmonės myli tavo knygas. Tačiau tiek daug laiko rašymui skiriu dėl to, kad patiriu didžiulį malonumą kurdamas savo istorijas. Jausti, kad pasaulis, kurį vaizduoji, yra tikresnis už tą, kuriame gyveni – tai svajonė, tapusi realybe. Tai privilegija.
Jūsų tėvas Kjartanas Fløgstadas laikomas vienu didžiųjų pastarojo meto norvegų literatūros kūrėjų. Kaip jis jautėsi, kai gavote apdovanojimą?
– Tada, kai pats tapau tėvu, pradėjau geriau suprasti, kaip jaučiasi mano paties tėvai. Anksčiau man niekada nekilo mintis, kad tėvai manimi taip stipriai didžiuojasi, tačiau dabar, kai jau turiu savo vaikų, tai daug aiškiau.
Ar jaučiate, kad apdovanojimas Jums šiek tiek padėjo žengti iš jo šešėlio?
– Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau, bet, žinoma, man buvo svarbu padaryti kažką, kas būtų tikrai gerai, nes žinau, kad garsaus kūrėjo sūnaus klišė dažnai būna tokia, kad jam visai nesiseka. Žinoma, apie tai galvojau. Ir šiek tiek to bijojau. Ne visada norėdavau tai pripažinti kitiems, bet nuolat jaučiau vidinį spaudimą dėl lūkesčių – nenorėjau baigti kaip ta klišė. Spėju, kad kai pradėjau rašyti, žmonės manė, jog man tai negali gerai pavykti. Galbūt tai man suteikė daugiau motyvacijos ir valios siekti savo tikslo. Kol kas viskas krypsta teisinga linkme!
Apie knygą „Vilko spąstai“:
Jaunas norvegas Henris Stormas, 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių sidabro medalininkas, kilęs iš nacistinei Vokietijai itin prijaučiančios šeimos, susižavi nacionalsocialistinėmis idėjomis ir kova su bolševizmu. Kupinas drąsos ir jaunatviško ryžto, jis įstoja į SS ir iškeliauja į Rytų frontą, Ukrainą. Tačiau ten patirtas siaubas priverčia ne tik pamatyti nacizmą visu baisumu, bet ir apskritai suabejoti žmogiškumu karo fone...
1942 m. vasara. Henris ką tik parsivežė iš fronto Geležinio kryžiaus apdovanojimą ir tvirtą nuostatą, kad karas turi baigtis. Osle jis bando susisiekti su pasipriešinimo dalyviais, pateikdamas jiems informaciją apie naują vokiečių kuriamą ginklą. Gavęs netikėtą pasiūlymą tęsti studijas Vokietijoje, jis supranta gavęs galimybę pasitarnauti pasipriešinimo judėjimui.
Tuo pat metu Vokietijoje SS karininkas Verneris Zorgė gauna užduotį iš paties Himlerio: manoma, kad pačiuose aukščiausiuose vokiečių sluoksniuose britai turi šnipą slapyvardžiu Grifenas, kuris sąjungininkams nutekina informaciją apie slapčiausią nacių programą – itin galingas V-2 raketas, kurioms lemta pakeisti Pasaulinio karo eigą. Vernerio darbas – atskleisti to šnipo tapatybę. Kai vokietis supranta, kad norvegas gali jį nuvesti pas Grifeną, paspendžia jam spąstus – jais tampa gražuolė lenkė dviguba agentė. Susikirtus jos, Henrio ir kitų istorinių asmenybių keliams, prasideda mirtina medžioklė...
Parengta pagal Tara.no (autoriaus nuotrauka - Javad Parsa)
Komentarai (1)
Labai geras rašytojas, patiko jo “Kapas jūroje”. Kažkuo priminė serialą Succesion, tikrai kažkas naujo skandinaviškų detektyvų pasaulyje.