Sandansas 2010. Žinomos merginos neįtikėtinose provokacijose

Komentarai (4) 2010 m. sausio men. 28 d.
Edvinas Pukšta

Nepriklausomiems prodiuseriams dirbantys režisieriai kartais priverčia aktores vardan meno padaryti neįsivaizduojamus dalykus. Jeigu jums patinka Kristen Stewart, Jessica Alba ir Kate Hudson, tai sėdėsite šokiruoti, kai pamatysite Sandanso festivalio filmus.

Sero Ridley Scotto sūnaus Jake'o režisuotoje melancholiškoje dramoje "Kviečiame pas Railius" (Welcome to Rileys) nekaltoji ir įsimylėjusi "Saulėlydžio" ir "Jaunaties" gražuolė keikiasi ne blogiau už Ingą Jankauskaitę iš "Zero 2", šlaistosi apsinuoginusi, demonstruoja nuogą užpakalį, nuolat rūko ir gundo sekso žaidimams kone trigubai vyresnį verslininką.

Kristen Stewart įtaigiai vaidina be tėvų gyvenančią 16-metę striptizo šokėją ir prostitutę, kurios gyvenimą prieš jos valią mėgina pakeisti klube sutiktas nepažįstamasis, netekęs autoavarijoje žuvusios dukters. Jameso Gandolfinio jautrusis vyras pasisiūlo gyventi merginos namuose už 100 dolerių per parą, bet netrukus pagrasina minusuoti po dolerį už kiekvieną žodelį iš F raidės.

Ne ką angeliškiau Kristen Stewart atrodo muzikinėje dramoje "The Runaways", kuri Park Sityje užkėlė milžinišką ažiotažą. Čia ji uosto klijus iš maišo, vėl rūko, geria alkoholį, svaiginasi kitokiais būdais, brazdina gitarą ir dainuoja. Filmas apie merginų roko grupės susiformavimą ir žaibišką kelią į šlovę sukaltas stilingai, bet manęs neįtraukė. Galbūt todėl, kad nieko nežinojau apie legendinę "The Runaways" ir negirdėjau jų atliekamos muzikos. Manau, kad Florios Sigismondi muzikinė odisėja nepasieks Lietuvos, nes ji orientuota vien tik amerikiečiams. "Jonas Brothers" fiasko puikiai įrodė, kas tai, kas populiaru Amerikoje, nebūtinai domina lietuvius.

Pirmą klausimą po sadistiškai žiauraus retro trilerio "Žudikas mano viduje" (Killer Inside Me) seanso uždavė pasipiktinusi žiūrovė iš antros eilės. "Kodėl filme tiek daug smurtaujama prieš moteris?", - paklausė ji. Lyg chameleonas prie skirtingiausių žanrų prisitaikantis britas Michaelas Winterbottomas tikėjosi panašios reakcijos ir užtikrintai išpyškino ilgą motyvacija, kad kalčiausia šiuo atveju 1952 m. parašyta Jimo Thompsono ("Meilė ir neapykanta Las Vegase") knyga, o jis tik pateikęs literatūrinio kūrinio asmeninę interpretaciją.

Kaip ten bebūtų, Michaelas Winterbottomas drąsiai įžengė į "koeniško" kino teritoriją ir sukūrė brutaliausią savo filmą. Jessica Alba yra jauna seksuali prostitutė, kuri gundo į lovą Teksaso valstijos miestelio šerifą Casey Afflecką, kuris iš pradžių sadomazochistiškai pasimyli ir žaismingai padaužo diržu per nuogą užpakaliuką.

Užvaldžius įsiūčio priepuoliui jaunuolis užsideda odinės pirštines ir be gailesčio kumščiuoja mažiausiai 10 smūgių tiesiai meilužei į veidą, tardamas "Aš tave myliu". Kiek vėliau tą pačią procedūrą jis pakartoja su žmona Kate Hudson, kurią ne tik pasiunčia stipriais smūgiais į nokdauną, bet dar pasimėgaidamas suspardo ir palieka merdėti ant grindų.

Nežinau, ar mūsų platintojams užteks ryžto atvežti "Žudiką" į lietuvišką repertuarą, nes tik stiprių nervų žiūrovams skirtas filmas garantuotai gautų patį griežčiausią reitingą ir sukeltų pasipiktinimo audrą. Jau įsivaizduoju, kaip šiam filmui švilps Berlyno kino festivalyje akredituoti žurnalistai ir kritikai. "Berlinalės" direktoriui Dieteriui Koslickui tikriausiai pasimaišė protas, kad jis nusprendė rodyti Michaelo Winterbottomo kontroversinį trilerį konkursinėje programoje. Nors Casey Affleckas tikrai galėtų sutramdyti geriausiam aktoriui paskirtą "Sidabrinį lokį".

Būtų žymiai prasmingiau, jei kas nors įsigytų galingai jaudinančią dramą "Liūdnasis valentintadienis" (Blue Valentine) apie vienos jaunos poros aistringus ir duobėtus santykius nuo pirmosios meilės ir greitų vedybų iki atšalusių jausmų ir liūdno išsiskyrimo.

Šeimos problemų istorija ne nauja ir daug kartų regėta, bet aktoriai Michelle Williams ir Ryanas Goslingas emocingai, jautriai ir intymiai perteikia jaunų žmonių mėginimą suprasti, kur pradingo jų didžioji meilė, teikusi tiek daug malonumo, vilties ir perspektyvų ateičiai. Režisierius Derekas Cianfrance'as apdairiai pasirinko ne chronologinę pasakojimo struktūrą ir supainiojo gražią idealistišką praeitį ir niūrią šiandieną.

Pasidalink su draugais: Facebook Twitter El. paštu