Auksinis kompasas / The Golden Compass

Pasakiško grožio filmas nuo pat pirmųjų minučių pribloškia tobulybe. Jame nėra faktiškai nė vienos scenos, kuri nebūtų patobulinta kompiuterinės grafikos, bet animaciniai svetimkūniai ypač tikroviškai dera prie gyvo vaidybinio kino ir nedirgina akių.

Rekomenduoju mistikos, nerealių vaizdų bei efektų, neįtikėtinų personažų ir taip toliau ir panašiai mėgėjams nuo 6 iki 96 metų.

Po premjeros kino salėje lieka atminty tik aiškiai išreikšti gėris ir blogis. Piktus planus kino variante tvarko mįslinga organizacija – magistratas, primenanti hibridą tarp inkvizicijos, gestapo ir KGB. Tai viskas, kas liko iš sudėtingos trilogijos. Neskaičiusieji knygos filmą vertins kaip paviršutinišką, bet techniškai gražią pasaką vaikams.

Magijos ir nuotykių filme tikrai daug. Specialiųjų vaizdo efektų kūrėjai pasistengė, kad gamtos vaizdai ir pasakiški interjerai primintų klausikius art deco tapytojų šedevrus. Animuotų pabaisų kautynės išties įspūdingos. Tačiau be akiai gražių vaizdelių, smegenys fiksuoja ir tuščiavidurio reginio šaltį.

Lairos nuotykiai tiesiog užburiantys, siužetas mėto mergaitę nuo vieno pavojaus tiesiai į kitą, kartais pernelyg greitai, nes režisierius stengiasi nepraleisti nė vieno knygos įvykio. Todėl filme yra daug teksto – ko nespėjama parodyti, reikia paaiškinti. O antroje pusėje jis taip sužavi nuotykiais, kad iškyla grėsmė charakteriams, nubrėžtiems filmo pradžioje.

Filme gausu specialiųjų efektų, tačiau trūksta magijos. Ko gero, režisierius pamiršo, kad tikroji magija yra jausmas, kuris lieka pažiūrėjus filmą, o ne kompiuterio galimybių demonstravimas.

Filosofinės siužeto potekstės dingo, kaip fantasy pasaulio dalis. Beliko tik specialieji efektai, kaip tuščias atrakcionas. Pasilinksminai ir pamiršai.