Miegančioji gražuolė / Sleeping Beauty

„Miegančioji gražuolė“ pilna aliuzijų į kino klasiką. Siužetas ir tematika primena L. Bunuelio „Dienos gražuolę“, kuriame garsioji C. Deneuve suvaidino santuoka nusivylusią frigidišką moterį, nuolat klaidžiojančią savo fantazijų pasaulyje ir įsidarbinančią bordelyje. Paslaptingų, nuo svetimų akių akylai saugoma aukštuomenės „žaidimų“ aplinka primena S. Kubricko filmą „Plačiai užmerktos akys“, o juostos radikalumas ir problematika – P. P. Pasolinio „Salo arba 120 dienų Sodomos”.

Pavadinimas pirmiausia asocijuojasi su klasikine Charles’io Perrault pasaka, bet tai tik pats ryškiausias klaidinantis naujojo filmo autorių manevras. Šiame gundančiame ir kartu bauginančiame ekskurse į moteriško seksualumo pasaulį bus daug progų prisiminti ir garsius feminisčių teiginius, ir kino klasikos citatas. Neįmanoma nepamatyti ir kai kurių sutapimų su kontroversiška L.Buñuelio „Dienos gražuole“, kurios herojė Severina su sutuoktinių nepatirtų seksualinių fantazijų stygių kompensavo santykiais su atsitiktiniais klientais viešnamyje. O su skandalingo markizo de Sado įtaka paženklintos „O istorijos“ heroje Liusę sieja tas pats smalsumo ir vergiško paklusnumo derinys, kuris leido mėgautis anksčiau nepatirtų seksualinių eksperimentų malonumais.

Režiserė bei scenaristė Julia Leigh pradėjo savo debiutą kine su labai keista, melancholiška bei šiurpia vienos merginos istorija. Filmas pasakoja apie ištvermę, pasiaukojimą bei savo idealų paniekinimą. Aktorių vaidybai priekaištų nėra, nes kiekvienas atliko savo vaidmenį įtikinamai. Pagrindinio personažo vaidmenį atliko jauna britų aktorė, Emily Browning. Drąsiausias jos karjeros vaidmuo, nes ne kiekviena jauna tokio amžiaus aktorė pasiryžtų apsinuoginti prieš kameras. Liusės personažas yra banalus iš dalies, nes ji tik valgo, kalba, šypsosi, pyksta, pozuoja. Viskas kartojasi filmo metu po kelis kartus. Visgi yra pliusas, jog pats charakteris atsiskleidžia po truputi ir galų gale mes galime išvysti jos tikrąjį jos veidą.