Lėlės / Dolls

Filmas žiūrėti. Filmas kontempliuoti. Filmas tam, kad projektuotum save į aktorius-marionetes (arba atvirkščiai). Kiekvieną Savako ir Macumoto iš esmės monotoniško ėjimo žeme žingsnį norisi stabdyti – kad dar geriau įsijaustum į figūrų ritmą, giliau pajustum jų ir bloga lemiantį gyvo-negyvo fono artumą.

Kitano "Lėlės" – ne tik dar vienas filmas – įvykis. Naivaus savamokslio režisieriaus Kitano, buvusio televizijos komiko, jakudzos, o be to dar ir scenaristo bei montuotojo stilius šiame filme pasiekia tobulumą. Be abejo, tai geriausias šio žymaus japonų režisieriaus filmas, ir tuo pat metu tai įspūdingas šiuolaikinio kino pasiekimas, tikra odė jo didenybei kinui. Draskanti sielą ir kartu subtili. Sukrečianti ir užburianti.

Sukrečiamai gražūs ir žiaurūs pasakojimai apie meilę. Kitano surenka tris vieną i kitą pereinančias atviras
šekspyriskas istorijas, supindamas europietiškos dramos tradicijas su japoniška estatika, būdinga senovės graikų teatrui.

Lėlininkas - jis ir šito pasaulio dievas - meilės ir mirties idėjas paleidžia į kelionę kartu. Atima iš istorijos tokiems siužetams būdingą sentimentalumą ir emocijas. Pastarąsias reikšti kilniaširdiškai palieka žiūrovams. Na, o juos nuo savų emocijų pertekliaus apims lengvas svaigulys, kuriame plaukios daugybė klaustukų.

114 garžių, skausmingai ištęstų minučių.

"Lėles" T.Kitano "gamino" gurmanams.

Tobuli peizažai. Idealios gėlės ir žydinčių vyšnių žiedlapiai. Pritrenkiantis grožis.

"Lėlės" nustebins tuos žiūrovus, kurie iš T. Kitano filmų tikisi aštrių situacijų, kraujo, švaistymosi kardais. To, pavyzdžiui, galima pamatyti apsilankius šio režisieriaus filme "Zatoiči". "Lėlėse" pamatysite graudžiai lyriškas, labai gražiai nufilmuotas istorijas.