Nereikalingi žmonės / Loss

Viskas labai paprasta: pradedame nuo supratimo, kad lietuviškas kinas yra svarbu. Paremiame industriją ir aktorius. Ir dar tokia smulkmena – nevarome Dievo į medį.

Norėčiau išskirti du svarbiausius dalykus – tai fantastiškas latvių operatoriaus Gintso Berzinšo darbas ir tiesiog geniali Andriaus Mamontovo muzika su puikiai aranžuota airiška daina. Vietoje nestovinti, nuolat judanti, šokinėjanti nuo vieno veido prie kito, nuostabius rakursus išgaunanti ir stambiais planais filmuojanti kamera kompensuoja visus scenarijaus nesusipratimus ir bandymus sukurti kažką panašaus į "21 gramą".

Sunkus ir nelabai žiūroviškas, bet profesionalus. Iki pilnos laimės trūksta stipresnio scenarijaus ir aukštesnio lygio aktorių pasirodymo.

Filme nėra poteksčių, simboliškų, paslėptų prasmių, viso to, kas neįvardijama žodžiais ir kas iš tikrųjų yra kino esmė, kas skatina gilintis į filmą, jį interpretuoti. Nors, ne. Esu neteisi. Vieną, nors ir nelabai slepiamą prasmę, "Nereikalinguose žmonėse" pamatyti gana paprasta. Filmo kūrėjai nedviprasmiškai susidorojo su moterimis.

Depresyvus, ojojoj koks depresyvus ir savižudybes skatinantis filmas. "Nereikalingi žmonės" yra toks depresyvus, kad net ir lietuviško kino kontekste atrodo išskirtinai depresyvus.

Pirmoji latvių ir lietuvių kino korporacija, kurioje dalyvauti sukviesta krūva žvaigždžių. Deja, šios kino juostos tai neišgelbsti. Veikėjų veiksmuose tiek mažai logikos, kad filmą logiškiau vaidinti "Neprotingi žmonės".