Max Payne: Gilus pjūvis / Max Payne

Žaidimas atrodė gana tikroviškai, tačiau filmas dar ryškiau atskleidžia jo viziją. Ginklai, šovinių dėžutės, net judesiai – viskas autentiška. Tiesa, juostą lengvai supras ir žaidimo nemačiusieji.

Filmas yra kompiuterinio žaidimo adaptacija, bet antro "Hitmano" nesitikėki. Kaip greitai ir nekomplikuotai iššaudai gangsterius, taip ir filmas – intelektu nevargina.

Pribloškiantys ir prabangūs efektai, kuriuos įgyvendinti režisierius Johnas Moore'as galėjo tik patobulėjus technologijoms. Be kaskadininkų pagalbos atliekami sudėtingiausi triukai. Iš šių dalelių susideda daug veiksmo, emocijų, filosofijos ir psichologinių žaidimų žadantis filmas.

Pats filmas turi ir pliusų ir minusų. Vienas iš minusų - nuvalkiotas scenarijus.

Kur du Max'o 9mm ginklai? Kur Slow motion? Galų gale, kur kraujas? Atrodo, kad reižierius stirpiai apkarpė visą smagumą, jog filmas vėl taptų prieinamas plačiąjai auditorijai, po to, kai gavo užkabinti rimtesnį amžiaus cenzą, juostai dar nepasirodžius kinuose.

Gana statiško aktoriaus Marko Wahlbergo skausmo paženklinta veido išraiška filme idealiai tinka į biologinį robotą panašiam personažui... O mes jau manėme, kad naktis negali būti juodesnė, nei matėme "Nuodėmių mieste"...

Siužetas, nors ir ne itin originalus, "užkabina", vaidyba gera, kovų scenos, nors ir be kraujo, bet įspūdingos. Tai ir yra bene svarbiausi veiksmo filmo elementai.